Dešimtąjį eilinį metų sekmadienį Mišių Dievo žodžio skaitiniai pasakoja apie du prikėlimus iš numirusiųjų. Pranašas Elijas meldėsi ir prašė Dievą, kad prikeltų mirusį našlės berniuką: „Viešpatie, mano Dieve, leisk gi, kad šitam berniukui sugrįžtų gyvybė!“ (1 Kar 17). Dievas išklausė Elijo maldą: berniukui sugrįžo gyvybė ir pranašas atidavė jį motinai sakydamas: „Štai tavo sūnus yra gyvas“.
Evangeliją pasakoja apie kitą panašų prikėlimą iš mirties (plg. Lk 7,11-17). Jėzus prie Najino miesto vartų sutiko laidotuvių procesiją; buvo nešamas palaidoti vienturtis našlės sūnus. Jėzui pagailo motinos ir jai tarė: „Neverk!“. Priėjęs prie neštuvų Jėzus prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“. Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti, o Jėzus atidavė jį motinai. Visus žmones pagavo baimė; jie garbino Dievą ir kalbėjo: „Didis pranašas atsirado mūsų tarpe“ ir „Dievas aplankė savo tautą“.
Jėzus neprašė, kaip pranašas Elijas, kad Dievas prikeltų mirusįjį, bet jis, kaip turintis dievišką galią, paliepė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“
Dievas yra žmogaus gyvybės kūrėjas ir jis turi galią bet kuriuo metu ją sugrąžinti. Laikų pabaigoje šita galia Dievas prikels iš dulkių mūsų mirtinguosius kūnus. Apie tai Jėzus kalbėjo savo pasakojime apie paskutinįjį teismą.
Šie Šventojo Rašto pasakojimai apie prikėlimą iš numirusiųjų yra skirti ne tam, kad numirus brangiam žmogui, maldautume Dievą sugrąžinti jam gyvybę. Yra dalykų, skaudesnių už fizinę žmogaus mirtį.
Dievo žodis apie prikėlimą iš mirties mūsų mintis nukreipia į dvasinę žmogaus mirtį, kuri įvyksta per netikėjimą arba per mirtiną nuodėmę, kai žmogus nepaiso Dievo valios ir daro sunkius nusikaltimus.
Mūsų dvasinę gyvybę palaiko nematomas mūsų ryšys su Dievu. Šis ryšys yra mūsų tikėjimas ir Dievo malonės stovis, kai mūsų neslegia sunki nuodėmė. Jeigu žmogus turi gerą valią ir sąmoningai nebėga nuo Dievo, jis gauna tikėjimo dovaną, o su tikėjimu - ir dvasinę gyvybę.
Tikėjimas laiduoja, kad mes būsime laimingi per visą amžinybę, regėdami mus mylinčio Dievo veidą. Apie šį tikėjimą ir viltį apaštalas Paulius taip kalba: „Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. <...> O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5,1-5).
Dvasinės gyvybės galime netekti, per sunkią nuodėmę prarasdami meilės ryšį su Dievu. Jeigu mes nepaisome Dievo valios svarbiame dalyke ir tai darome sąmoningai, mes sunkiai nusikalstame ir dvasiškai mirštame. Sunki ir sąmoninga nuodėmė mus atskiria nuo Dievo. Toks žmogaus stovis yra blogesnis už fizinę mirtį.
Tačiau mes žinome, kad Jėzus už mūsų nuodėmes mirė ant kryžiaus. Jis prikalė prie kryžiaus mūsų nuodėmes ir atvėrė galimybę jas sunaikinti. Po prisikėlimo iš numirusių apaštalams pasirodęs Jėzus suteikė jiems galią atleisti nuodėmes. Jis kalbėjo: „Imkite Šventąją Dvasią: kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, kam sulaikysite, bus sulaikytos“.
Remdamasi šiais Jėzaus žodžiais Bažnyčia moko, kad atliekant nuoširdžią išpažintį ir apgailint nuodėmes, Dievas jas sunaikina ir jų neprimins net paskutiniame teisme. Susitaikinimo sakramentas su nusidėjėliu padaro tai, ką Jėzus padarė su mirusiu Najino našlės sūnumi.
Dievas mus kviečia pasitikrinti, kaip saugome tikėjimo dovaną ir kiek vaisingai pasinaudojame dvasinę gyvybę grąžinančiu Susitaikinimo sakramentu. Jis yra labai brangi ir veltui duodama Dievo dovana. Mums tereikia nusižeminti ir pripažinti, jog nusidėjome ir dėl to gailimės. Kai žmogus šitai padaro, Dievas tuojau padaro stebuklą, sugražindamas mums dvasinę gyvybę.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
